:Džiulijanova

Meilė meilė meilė. Liov liov liov. Kiek galima kalbėti apie ją?! Visur tik meilių meilė. Jausmaiii. Daaaug jausmų. Daug skirtingų vandenynų. Blogas.lt irgi visas visutėlis užgriozdintas vargšių, nusivylusių mergaičių paraiškomis ponui niekui apie jų nelaimingas meiles. Apie meiles be atsako. Apie ką tik prasidėjusias meiles. Apie meiles, kurioms gresia pabaiga. Vienos džiūgauja iš laimės, kitos viešai žudo savo sielas, trečios išvis nieko nesuvokia apie meilę, nes joms tik 15 metų. Vieni skiriasi, kiti tuokiasi. Ir vis šneka šneka šneka. Bla bla bla. Ir aš šneku. Ir aš nieko nesuprantu apie tą reiškinį. Nū ir ką? Ogi tą, kad man jau atsibodo! Reikia pašnekėti apie ką nors naujo! (bet nebūtinai prasmingo)…

 Užsisakiau iš „štatų” louboutin‘o batelius. Superinius! Tik dar nesugalvojau, ką su jais veiksiu. Reikės turbūt pasidėt juos ant palangės atverstais padais, kad visi kaimynai matytų, kokia aš šūstra. Ir kad galėtų tada šnekėti „O, dar viena gossip girl užsiveisė”. XeXeXe. Bet jie turbūt vis tiek nesupras, nes aplink tik lenkai. Pšek pšek pšek. Aš ne rasistė, ne nacionalistė, ne per didelė patriotė, bet lenkų nemėgstu, nors tu ką! Kaip galima juos mėgti, jei jie gyvendami 40 metų Lietuvoj (mintyje turiu vieną šeimynėlę iš gretimo namo), nesugeba išmokti nei lietuviškai kalbėti, nei rašyti??? Tiktai „dzindobri, nic niruzumia, proše po polsku”. Aaaaa! Žmonės, atvažiavę iš Pietų Afrikos, Indijos ir kitų tolimų kraštų ir tai sugeba per pusę metų pramokti kalbėti mūsų sudėtingąja kalba, o šitie???

Neseniai pasidariau asmenybės testą, kuris nustatė, kad aš turiu ne mažai savybių, būdingų prezidentams. Nevardinsiu čia, kokia esu tobula, bet kai užaugsiu ir būsiu prezidentė (nors kažkodėl visai to netrokštu), iš registrų duomenų susirasiu visus mūsų krašte gyvenančius lenkus ir liepsiu jiems atlikti kalbėjimo ir rašymo testus. Neišlaikiusius siųsiu į kaimyninę šalį, ten, kur jiems ir priklauso egzistuoti. Va taip va!

Dabar galvoju, kam aš tuos batelius užsisakinėjau, jei pati spalį važiuosiu į NYC? Hmz. Visai išgaravo iš galvos šitas ‘nereikšmingas’ faktas… Aišku garantijos, kad juos man atsiųs - nėra. Greičiausiai mano raudonpadžius jau nešioja kokia laivo krovinių sandėlio darbuotoja. CHA. Tad vienaip ar kitaip, labai daug neprarasiu.

 O vakar! Vakar buvau pajūryje. Viena draugė nusivežė mus keturias į tokį vieną laukinį paplūdimį kažkur Klaipėdos ribose. Nepaisant to, kad ten pasirodo buvo [itin] storų moterų/ nudisčių pliažas - viskas man patiko. Mm šalia atradom tokį mini turgelį su daugybe įdomių dalykėlių, prastovėjom ten gal valandą, kol visus apžiūrėjom, pripirkau draugam visokių suvenyrų, tikiuosi patiks. Dar susipažinau su vienu labai įdomiu vyru, kurio specialybė - keliautojas. Tiesiog. Kiek supratau iš trumpo mūsų pokalbio, jis yra skersai ir išilgai išmaišęs visą pasaulį, matė skurdą, jautė nepriteklių, išgyveno visišką badą, lankėsi prabangiose vilose, važinėjo su ferrariu ir t.t. ir pan. visai kaip iš kokio filmo…Jis neturi jokio pastovaus darbo, tiesiog gyvena šia diena ir tuo mėgaujasi. Visada žavėjausi tokiais žmonėmis. Tačiau, kad ir kaip jam patiktų keliauti, jis prisipažino, kad visada yra maloniausia sugrįžti į Lietuvą, ir kad jis neįsivaizduoja kitos šalies, kurioje norėtų pasenti. Būtent čia sakė ir grįš. 

Ech. Batai ne į temą. Draugystės ne į temą. Blog‘as ne į temą. Mintys ne į temą. Viskas ne į temą. Juk ne veltui šiandien pirmadienis. Diena, kurią, jei tik galėčiau, ištrinčiau iš pasaulinio kalendoriaus, ir vietoj jo padaryčiau aštuntadienį - dar vieną laisvadienį. XoXoXo.

Geros likusios darbo dienos.

2 Comments

Kaip gera kartais pažadinti savyje lengvabūdiškumą.

Kaip gera kartais išsilaisvinti iš tų rėmų ir leisti sau daryti dalykus, kurių iš šalies galbūt niekas nesupranta.

Kaip gera kartais juoktis taip garsiai, kad visi aplinkiniai tau ima pavydėti tos laimingos akimirkos.

Kaip gera kartais klausytis tos pačios dainos trisdešimt kartų iš eilės ir galvoti, kad ji tau niekada nenusibos.

Kaip gera kartais prisiminti savo senuosius įpročius ir atrasti visiškai naujus, kad ir kokie žalingi jie bebūtų.

Kaip gera kartais užsidėti kaukę ir pavirsti tuo, kuo niekada nebuvai, tačiau visada žinoti, kad tai tik laikina ir kad natūralumas vis tiek nugali viską.

Kaip gera kartais nubusti naktį nuo garsaus lietaus barbenimo į namo stogą, praverti langą, įkvėpti vasaros gaivos ir užmigti su šypsena veide.

Kaip gera atgaivinti seniai nutrūkusią draugystę naujam kvėpavimui.

Kaip gera kartais atkapstyti seniai palaidotus įgūdžius ir iš šono stebėti kaip jie magiškai gali paveikti tave supančius žmones.

Kaip gera kartais piktintis dėl vyriško neryžtingumo, o po to išsigąsti pernelyg didelio entuziazmo.

Kaip gera kartais šiltą vasaros vakarą prisivalgyti visokiausių uogų ir po to gulėti ant žolės stebint virš galvos skrendančius oro balionus.

Kaip gera kartais prisigalvoti visokiausių planų ir užduočių, kurių galbūt niekad taip ir neįvykdysi.  

Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera. Kaip gera.

Nežinau, šiandien man tiesiog gera, neturiu daugiau ką pasakyti.

Tikiuosi ir Jums gera.

Linkiu, kad būtų gera.

Labai gera citata:             

2 Comments

     Ką gi, atsitiko tikrai labai įdomus dalykas, ir aš taip savo numylėtą, nuo trejų metukų lankytą, lietuvių ir ne būtinai lietuvių stipriai mėgstamą čeburekų sostinę - t.y. Palangą, atradau iš naujo. Pamačiau visiškai kitomis akimis - kaip išsireikši taip nepagadinsi.

     Tituluotą vasaros sostinę galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu.

     Supratau, kad garsiosios Basanavičiaus alėjos aš tikrai nekenčiu. Nekenčiu tos plūstančios minios, kurios pilka toli gražu nepavadinsi. Ten tiek spalvotų klounų, džokerių ir šiaip vietinės reikšmės juokdarių, kad net akys raibsta. Savo viešnagės Palangoje metu vis tik patarčiau keletą kartų pereiti šia gatve vien tam, kad pasipildyti savo juoko rezervuarus. Šią vasarą labiausiai įsiminė tokia porelė, kurią nupasakoti gan sunku. JI buvo apsirengusi raudonu, atlasinio audinio, tigrinių raštų, aptemptu kombinezonu, o JIS puikiai prie jos prisiderino savo raudona „Armany” maikute bei raudonais bridžais. Tikrai labai gaila, kad po ranka neturėjau fotoaparato…

     Dar nekenčiu tų ižulių „apolonų”, kurie ant kiekvieno kampo mėgina tave susistabdyti ir paklausti visokių įdomių klausimų, kaip tarkim „Kur trauki mergike? Tai o iš kur būsi?  Tai kokie vakaro planeliai? Gal susibėgam? O gal bent numeriuką duosi?” Bet aišku negali pykti, o už vieną dalyką aš juos netgi gerbiu - tai jų drąsa. Kodėl normalūs vyrai dažniausiai nepasižymi šia savybe? M?

     Tuo pačiu „į temą” noriu pasidalinti menkučiu patarimu. Jei tikrai nėra galimybės aplenkti Basanavičiaus gatvės, o mirk gyvenk nenori girdėti iš visų pakampių sklindančios rusiškos muzikos ir tų apoloniškų replikų - turėk su savimi ausinuką. Taip, aš keistokai su juo atrodydavau, sulaukdavau ne mažai įtartinų žvilgsnių, bet užtat kaip ausims buvo gera girdėti širdžiai malonias melodijas. Ech. Tai vienas iš tų gerųjų, alternatyvinių atradimų.

     Dar geresnis atradimas buvo paplūdimys, esantis už miesto ribų, važiuojant link Šventosios. Besideginančiųjų minia ryškiai mažesnė. Jokių riksmų, kaip kad: „karšti čeburekai, šaltas alus, kepta duona”, nebuvo girdėti. Jokių garsiakalbių ir per juos kas 5 min skelbiamų kvietimų išbandyti vandens pramogas - taip pat. Ir kas svarbiausia - aplink tik draugiški ir gražūs žmonės- gražūs vyrai, gražios merginos, o tai tikriausiai dėl to, kad šalia įsikūrusi buriavimo mokykla. Netgi pavyko užmegzti pažinčių su žmonėmis, gyvenančiais Karibų jūros pakrantėje ir dirbančiais buriavimo instruktoriais. CHĄ. Paklausius jų gyvenimo istorijų, manoji atrodo gan nuobodi, tad čia pasilikau sau vietos gerai apgalvoti, ką galėčiau pakeisti, kad taip nebebūtų.

     Ką dar pastebėjau, kad Palanga tikrai po truputį vakarėja, t.y. juda teisinga linkme. Išpopuliarėjo „beach party” tipo vakarėliai. Netgi dieną, tam tikrose pajūrio vietose, leidžia gerą muziką, kuri bent jau man praskaidrina tą beprasmį voliojimąsi ant įkaitusio smėlio.

     Exit‘as. Dar vienas atradimas. Draugai juokėsi iš to, kad aš nežinojau, jog vasarą, vienas geriausių klubų Lietuvoje, persikelia būtent į Palangą. Įėjimas - 40 Lt, tai tikrai nėra pigu, bet bent jau atsiranda kažkokia garantija, kad akys nematys aplink skraidančių, lakierkomis pasipuošusių, kaimiečių. Tegul tik niekas nesupyksta.

     O ką besakyti apie nesveiko gerumo SEL koncertą, per kurį atidaviau tiek savo energijos, kad po to dar gerą pusvalandį gulėjau ant jau pavėsusio smėlio ir žiūrėjau į žvaigždes, be judesio. Vieną naktį taip begulinėdama, netgi sulaukiau saulėtekio. Nuostabaus grožio. Tada pagalvojau, o kurgi aš buvau anksčiau?!

     Tik 4 paros. 96 valandos. Iš jų ~20h - miego. Bet kiek gerų emocijų, kiek malonių įspūdžių, naujų potyrių, atradimų, visų nė neaprašysi.

     O dabar? Dabar dalyvauju „welcome to reality” show -  Vilnius. Betonas. Lietus. Darbas. Tuoj tuoj prasidėsianti rutina. Begalinis savaitgalių laukimas. Svajonės apie kitas atostogas. Ir vėl mintys apie… Mintys mintys mintys. Agrrrrhgrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr.

Minčių prablaškymui:

Example - “Kickstars” mp3.                                                          

Shawn Baker - “Give” (Sebastian Wolter remix) mp3.

David Guetta feat. Fergie - “Gettin’ over you” mp3.

Yolanda Be Cool & DCUP - “We no speak americano” (remix) mp3.

12 Comments

Lyg ir eilinis pirmadienio vakaras. Tik nuo visų kitų skiriasi tuo:

• kad šiandien nereikėjo į darbą. Ir rytoj nereikės.
• kad pagaliau už lango +25 laipsniai.
• kad lėktuvai skraido garsiau negu prieš penkias dienas.
• kad aš geriu vyną, žiūriu labai gerą filmą, žaviuosi nuostabia aktore.
• kad dar nuėjau parūkyt prie atviro lango, bet man neįdomu. Vat kažkas, o gal tiesiog viskas neįdomu. Ilgai galvojau, ogi kodėl??? Tikrai nereikėtų vaidinti bambuko (nors ko gero toks vaidmuo man tiktų labiausiai) ir pripažinti sau akis į akį, kas čia negerai. O negerai tas, kad pamečiau kažkur šioj visatoj sielą, su kuria galėčiau pasidalinti mintimis apie tai, koks geras filmo “An education” siužetas. Kaip ten viskas subtilu. Kaip romantiška. Kartu -kaip realistiškai žiauru. Kaip aš irgi norėčiau su ta artima siela nukeliauti į Paryžių ir prisigaminti šimtus nespalvotų nuotraukų, kuriomis grįžusi iškabinčiau visas savo kambario sienas. Kaip norėčiau su ta siela patirti daug naujų naujų išgyvenimų. Visokių. Ir gerų ir pačių blogiausių. Nes vienai baisiai neįdomu. Reikia pripažinti - aš paniškai bijau vienatvės. Aaaa prižadu, kad tai paskutinis vakaras, kai aš leidžiu sau būti visiškai vienai. Rytoj reikės pasikviesti į kompaniją…emmm… savo šunį??!!! CHA ironiška, bet man taip bus geriau. Tikrai. Aš būsiu drąsesnė naktį ir gal nereikės bijoti nežinomybės, kuri vis kesinasi įsiveržti į mano pasaulį. O ir ta pati pelytė, kuri tik šiandien apsigyveno mano kambaryje, neatrodys tokia baisi.

Ei, mano sielos bičiuli, WRU? Ar tu taip pat bandai mane susirasti, ar jau visiškai pamiršai?

Nesvarbu. Tikiuosi, kad vistiek kada nors, kokioje nors dimensijoje, mes su tavimi susitiksim. Tu, netaręs nei žodžio, paimsi mane už rankos ir visiškai negalvodami apie ateitį, mes eisime kartu pažinti pasaulio.

1 Comment

Krizė krizė krizė kriz kriz kriz kri kri kri kr kr kr rrrrrrrrrrrrrrr. Užkniso užkniso užkniso dakniso perkniso kniso kniso kniso ir kaip bebūtų gaila, vis dar knisa. KIEK GALIMA?!?!?!?! Ta propaganda jau maudžia smegenis. Apšerkšnyję mūsų žiemos, krizė krizė, kur dairais, ilgas pasakas lietuviams seka seimas vakarais. XoXo. Aišku neverta kaltinti vien seimo. Lietuvos mass media irgi gilioje krizėje, pastebėjau. Nebegaliu žiūrėti lietuviškų laidų, nes pagrindinė tema „Drąsiaus ir Karaliaus nuotykiai”. Come on! Negi Lietuvoje visiškai nieko įdomaus nevyksta. Liūdesys. Totalus. Nors pati visiškai nejaučiu krizės poveikio finansiškai (tfu tfu tfu), bet morališkai tikrai taip. Užtenka jau vien, kai paklausi draugo „Einam šiandien į kiną?” ir gauni atsakyma like „Oi ne, neturiu pingų, krizė gi”. AAAAaaaAAAA. Kodėl kodėl kodėl. Norėčiau turėti tokį stebuklingą mygtuką savo pc klaviatūroje ‚Transfer to…‘ ir vietoj tų daugtaškių įrašai bet kokią šalį. Šiuo momentu būtinai atsidurčiau Italijoje. Sedėčiau Genujos švyturio viršuje, gurkšnočiau grapą ir stebėčiau į uostą atplaukiančius vienišus laivus. MmmMmm…

O kur būtumėte Jūs, mielosios, taip pat krizės paveiktos, sielos?

No Comments

Norėčiau tau pasakyti tris žodžius.  Tris paprastus žodžius. Bet toks jausmas, kad ant mano plonų balso stygų sėdi maža pūkuota bakterija ir vos tik aš išsižioju juos sakyti, tuoj pat pradedu kosėti. Paskutinį kartą iškosėjau pyktį…

Vis bandau išlaikyti pusiausvyrą, tyliai laviruodama aštria šukės briauna, tačiau trūksta tik mažo abejonių vėjo gūsio ir jau skęsiu nevilties jūroje. Išeitys tik dvi: arba horizonte išvysiu triumfo šalies krantus, arba akis užlies juodas vienišumo jausmas. Gal ir verta rizikuoti žinant, kad vienu ar kitu atveju prieraišumo antrankiai atsilaisvins taip, kad pagaliau galėsiu be skausmo ištraukti iš jų savo rankas ir apkabinti dar visai nepažįstamą pasaulį. Juk tiek jame neatrastų vietų, nepatirtų išgyvenimų…Gal jau pats laikas išdaužti tų šlykščių rožinių akinių stiklą ir suprasti, kad du keliai niekada taip ir nesusieis i vieną platų?…

Užsimaukšlinu savo šviesiai mėlynus džinsus, užsidedu pūkuotą megztinį su gobtuvu, paslepiu savo garbanotus plaukus po juo, apsiaunu pačius mylimiausius aukštakulnius batukus ir einu pasivaikščioti apmąstymų alėja. Tuo pačiu dar užsuksiu į jaukią kavinukę išgerti puodelio drąsos ir gal net užkalbinsiu šalia sėdintį žmogų, tokį pat paprastą, kaip ir aš, apsivyniojusį storą susirūpinimo šaliką aplink kaklą, kuris jam visai netinka…Juk išties nėra kur skubėti. Papildomos šešiasdešimt penkios dienos vis tiek nieko nepakeis, kai ir taip praėjo tūkstantis du šimtai trisdešimt naktų…

No Comments

Pamelavau!!! Nors NE! Dalis tiesos tame tikrai yra, nes vakar žvilgtelėjusi į veidrodį nusigandau… Prieš mane stovi būtybė, baltu kaip popierius veidu, su pamėlusiais paakiais ir krauju pasruvusiom akim. Štai kaip mane veikia lietuviška žiema ir visai ne lietuviškas Toshiba nešiojamas kompiuteris. O ką daugiau veikti tokiu metų laiku??? Aš esu visiškai pasipiktinusi mūsų orų pranešėjais-šulijais. Sakė: „…nuo trečiadienio šaltis ims trauktis, bus debesuota, pradės snYguriuoti”. Come on!!! Gal nederėtų taip žiauriai apgaudinėti ir taip jau nuskriaustų Lietuvėlės žmonių? Ryte įsijungusi „Labas rytas” vos infarkto negavau, kai pasakė, kad šiuo metu Vilniuje 23 laipsniai šalčio. Tikrai garsiai ir riebiai nusikeikiau, nes supratau, kad ir vėl teks 10 litų paaukoti tam, kad koks rusakalbis taksi vairuotojas šiltai mane nugabentų į darbo vietą…ir nesuklydau - vairuotojas tikrai buvo rusakalbis! Lyg to būtų maža, jis dar pasigarsino „Ruskoje radio“, kai užgrojo legendinė daina „malinki malinki” ar kažkas panašaus…:( Ech. Kai nesiseka, tai jau iki kaulų smegenų. Džiugu bent dėl to, kad tų aviečių dėka nereikėjo stengtis palaikyti pokalbio ir atsakinėti į keistus klausimus.

O kalbant apie vampyrus…panašu, kad tai jau visiškai rimtas ir ne visai sveikas „obsession”. Ne tik pasauliniu mastu, bet ir mūsų gimtame krašte. Nesitikėjau šiame blog‘e išvysti tiek daug antraščių, tiesiog rėkiančių „užeik, pamatyk naują Edvardo nuotrauką, tu negali to praleisti!!!”. Ironiška, pikta, bet šio vardo neįmanoma nežinoti, kad ir kaip to norėtum. Tačiau visus tikėjusius, kad spustelėjus mano blog‘o nuorodą išvysite seksualųjį kraugerį, turiu nuvilti. Try next time.

P.S. žinot, ką dar išsiaiškinau? Jog pasaulyje yra tokia liga, pavadinimu „Edvardso sindromas“. Būdingas proto atsilikimas. Būkite budrios (-ūs) visos vampyrų gerbėjos!

Geros dienos.

17 Comments